Kodėl apskritai turėčiau rūpintis ekologiškumu namuose?
Žinau, ką dabar galvoji – dar vienas straipsnis apie tai, kaip turėčiau jaustis kaltas dėl plastikinio maišelio. Bet palūkėk, tai ne apie kaltę. Tai apie tai, kaip galime gyventi geriau, sutaupyti pinigų (taip, tikrai!) ir nejausti, kad prisidedame prie tos milžiniškos šiukšlių kalvos kažkur pasaulio pakraštyje.
Kai prieš kelerius metus pradėjau domėtis ekologišku gyvenimu, maniau, kad tai tik hipsterių reikalas – žmonės su savo stikliniais indeliais ir audekliniais maišeliais. Bet paskui pasidomėjau skaičiais. Vidutinė Lietuvos šeima per metus išmeta apie 400 kg atliekų. Keturi šimtai kilogramų! Tai tarsi kas mėnesį išmestum po vidutinio dydžio šunį pro langą (bet, žinoma, nedaryk to).
Ekologiška kasdienybė nėra apie tobulumą. Tai apie mažus, nuoseklius pokyčius, kurie ilgainiui tampa įpročiais. O kai tampa įpročiais – net nebepagalvoji apie tai.
Virtuvė: čia prasideda tikroji revoliucija
Jei yra viena vieta namuose, kur generuojama daugiausia atliekų, tai tikrai virtuvė. Plastikinis pakavimas, maisto likučiai, vienkartiniai daiktai – visa tai kaupiasi greičiau nei spėji pasakyti „rūšiavimas”.
Pradėkime nuo maisto pirkimo. Aš paprastai einu į parduotuvę su audeklinio maišelio arsenalu – turiu ir didelių, ir mažų, ir tokių tinklelių daržovėms. Iš pradžių jaučiausi kaip keistuolis prie kasų, bet dabar matau vis daugiau žmonių su savo maišeliais. Mes tampame normalybe!
Štai konkretus patarimas: laikyk kelis maišelius automobilio bagažinėje arba prie durų. Aš visada pamiršdavau juos pasiimti, kol nepadariau šito. Dabar jie tiesiog yra ten, kur jų reikia.
Pirkimas be pakuočių – skamba sudėtingai, bet iš tikrųjų ne. Daugelyje miestų jau yra parduotuvių, kur galima pirkti produktus į savo indus. Kruopos, riešutai, aliejus, prieskoniai – visa tai galima įsigyti be plastiko. Taip, kartais kainuoja šiek tiek brangiau, bet kokybė dažnai būna geresnė, o ilgalaikėje perspektyvoje vis tiek sutaupi, nes perki tik tiek, kiek reikia.
Jei tokių parduotuvių neturi šalia, galima rinktis produktus stiklainiuose ar popieriuje. Jogurtas stikliniame indelyje vietoj plastikinio? Kodėl ne. Tuos stiklanius paskui galiu naudoti savo reikmėms.
Maisto švaistymas – didžiausias nusikaltimas, apie kurį nekalbame
Žinai, kiek maisto išmetame? Apie 30% viso pirkto maisto baigiasi šiukšliadėžėje. Tai reiškia, kad kas trečias pirkinys tiesiog išmetamas. Įsivaizduok, kaip išeini iš parduotuvės ir kas trečią pirkinį tiesiog įmeti į šiukšliadėžę prie įėjimo. Skamba absurdiškai, bet būtent tai ir darome, tik lėčiau.
Aš pradėjau planuoti meniu savaitei. Žinau, skamba nuobodžiai ir suaugusiškai, bet tai pakeitė viską. Sekmadienio vakarą prisiverčiu 15 minučių pagalvoti, ką valgysiu kitą savaitę, ir tada perku tik tai, ko reikia. Nebeperkame tų „gal pravers” produktų, kurie paskui genda šaldytuve.
Dar vienas žaidimo keitėjas – maisto liekanos. Turėjau išmokti jas mylėti. Vakarykštė vakarienė tampa šiandienos pietu. O jei tikrai nebenori to paties patiekalo, galima jį transformuoti – vakarykštės vištienos gabaliukai puikiai tinka į salotas ar įdarus.
Kompostavimas – tai atskira tema. Jei turi kiemą, kompostavimo dėžė yra būtinybė. Jei gyveni bute, yra specialūs virtuvės kompostai, kurie neskleidžia kvapo. Arba bent jau žiūrėk, ar tavo mieste yra biologinių atliekų surinkimo sistema. Maisto likučiai šiukšliadėžėje ne tik užima vietą, bet ir gamina metaną, kai pūva be oro.
Vonios kambarys: plastiko karalystė, kurią galima nuversti
Jei virtuvė yra atliekų karalienė, tai vonios kambarys – plastiko imperatorius. Šampūnai, kondicionieriai, dušo želė, skutimosi putos, dantų šepetėliai, vatos pagaliukai… Viskas plastike, viskas vienkartinis.
Bet štai gera žinia – kietieji kosmetikos produktai yra tikras atradimas. Kietasis šampūnas iš pradžių man atrodė kaip grįžimas į akmens amžių, bet dabar negaliu patikėti, kad kada nors pirkau tuos skystus buteliuose. Vienas kietasis šampūnas trunka 2-3 mėnesius, nekuria jokio plastiko, o plaukai – tokie pat švarūs. Yra ir kietųjų kondicionierių, dušo želės, net dezodorantų.
Dantų šepetėliai – dar viena problema. Plastikinis šepetėlis tarnauja gal 3 mėnesius, paskui keliauja į šiukšliadėžę ir ten bus dar 500 metų. Bambukiniai šepetėliai yra puiki alternatyva. Jie atrodo šiek tiek kitaip, bet dantis valo ne blogiau.
Vienkartiniai higienos produktai – tai tema, apie kurią moterys turėtų žinoti daugiau. Daugiakartiniai higieniniai įklotai ar menstruacinės taurelės gali atrodyti keistai, jei niekada jų nenaudojai, bet jie ne tik ekologiškesni, bet ir ekonomiškesni. Viena taurelė gali tarnauti 10 metų. Paskaičiuok, kiek per tą laiką išleistum įprastiniams produktams.
Skalbimas ir valymas: chemijos mažiau, efektyvumo daugiau
Mano močiutė valydavo namus su actu, soda ir muilu. Aš pirkdavau po atskirą produktą kiekvienai paviršiaus rūšiai – voniai, langams, grindims, virtuvei… Turėjau po spintele pilną cheminių produktų. Dabar suprantu, kad tai buvo tik marketingas.
Universalūs valymo produktai puikiai veikia. Actas su vandeniu – langams ir voniai. Soda – plytelėms ir riebiems paviršiams. Citrinų rūgštis – nuosėdoms. Tai ne tik ekologiškiau, bet ir daug pigiau. Už tų visų specialių produktų kainą galiu nusipirkti acto ir sodos metams.
Skalbimo milteliai – dar viena tema. Dabar galima rasti ekologiškus skalbimo produktus, kurie neskleidžia tų dirbtinių kvapų ir nenaudoja agresyvių chemikalų. Taip, tavo drabužiai po skalbimo nekvepės kaip parfumerija, bet jie bus švarūs. O ar tikrai reikia, kad marškiniai kvepėtų „pavasario gaiva” ar „kalnų gaivumu”?
Dar vienas patarimas – skalbiame šaltame vandenyje, kai tik įmanoma. 90% skalbimo mašinos energijos eina vandens šildymui. Šiuolaikiniai skalbimo produktai puikiai veikia ir šaltame vandenyje, nebent kalbi apie labai purvinus ar riebalius drabužius.
Aprangos ir daiktų ciklas: pirkti mažiau, naudoti ilgiau
Greitoji mada – tai ekologinė katastrofa, apie kurią per mažai kalbame. Vidutiniškai žmogus per metus nuperka apie 60 naujų drabužių dalių. Šešiasdešimt! Ir dauguma jų nešiojama tik kelis kartus.
Aš bandau laikytis „vienas į vidų – vienas į lauką” taisyklės. Jei perku ką nors naujo, kažkas seno turi išeiti iš spintos. Tai verčia pagalvoti, ar tikrai reikia to naujo daikto. Dažniausiai – nereikia.
Antra ranka – tai ne gėda, tai protinga. Second-hand parduotuvės dabar turi tikrai kokybišką asortimentą. Radau ten drabužių su originaliais kaininukais, kurie niekada nebuvo nešioti. Žmonės perka, nepatinka, parduoda. Aš perku už penktadalį kainos ir jaučiuosi protingai.
Kai kažkas sugenda, pirmiausia galvoju apie taisymą, ne keitimą. Taip, gyvename vienkartinių daiktų eroje, bet daugelį dalykų vis dar galima sutaisyti. Batsiuviai, siuvėjos, elektronikos remonto meistrai – jie vis dar egzistuoja. Kartais taisymas kainuoja daugiau nei naujo pirkimas, bet ne visada. O ir jei kainuoja daugiau – bent jau nebūsiu prisidėjęs prie dar vieno daikto šiukšlyne.
Energija ir vanduo: nematomos atliekos
Kai kalbame apie ekologiją, dažnai pamirštame, kad energijos ir vandens švaistymas taip pat yra atliekų forma. Nebematome jų kaip fizinių daiktų, bet jų gamyba ir tiekimas sukuria tikras atliekas ir taršą.
Elektros taupymas – tai ne tik apie lemputės išjungimą, kai išeini iš kambario (nors ir tai svarbu). Tai apie įpročius. Telefonas įsikrovęs? Ištraukiu kroviklį iš lizdo. Naudoju kompiuterį? Monitorius nelieka įjungtas, kai einu pietų. Maži dalykai, bet jie kaupiasi.
LED lemputės – taip, jos brangesnės, bet tarnauja 10 kartų ilgiau ir sunaudoja 80% mažiau elektros. Pakeitus visas lemputes namuose, per metus sutaupai gana solidžią sumą.
Vandens taupymas – čia irgi apie įpročius. Dantų valymasis su tekančiu vandeniu? Kodėl? Dušas vietoj vonios? Sutaupai apie 100 litrų vandens. Skalbimo mašina ir indaplovė – pilnai pakrautos, ne pusiau tuščios.
Įdomus faktas: indaplovė iš tikrųjų sunaudoja mažiau vandens nei plauti rankomis. Bet tik jei ji pilnai pakrauta ir naudoji ekonominį režimą. Taigi ne, nejausk kaltės dėl indaplovės – ji tavo ekologiška draugė.
Kaip visa tai sujungti ir nepavargti po savaitės
Dabar turbūt galvoji: „Gerai, viskas skamba puikiai, bet kaip aš visa tai įgyvendinsiu? Aš jau vos spėju gyventi.”
Štai didžiausia klaida, kurią žmonės daro – bando viską pakeisti iš karto. Išmeta visus plastikinių indų, nuperka ekologiškų produktų už šimtus eurų, prisiekia niekada daugiau nepirkti nieko neekologiško… Ir po dviejų savaičių grįžta prie senų įpročių, nes tai per daug.
Pradėk nuo vieno dalyko. Vieno! Gal tai bus audekliniai maišeliai. Gal kietasis šampūnas. Gal maisto planavimas savaitei. Nesvarbu kas, svarbu kad vienas. Kai tas dalykas taps įpročiu (paprastai užtrunka apie mėnesį), pridėk dar vieną.
Aš pradėjau nuo maišelių. Pirmą mėnesį tik įpratau juos nešiotis. Antrą mėnesį pridėjau kietąjį šampūną. Trečią – pradėjau planuoti maisto pirkimus. Dabar, po poros metų, mano šiukšliadėžė pripildoma gal kartą per dvi savaites, nors anksčiau kas antra diena turėdavau ją išnešti.
Nebūk pernelyg griežtas sau. Kartais pamiršiu maišelius. Kartais nusipirku kažką plastikiniame pakavime, nes kitos išeities nėra. Ir tai gerai. Tai ne religija, tai gyvenimo būdas. 80% ekologiškų sprendimų yra nepalyginti geriau nei 0%, net jei tai ne tobuli 100%.
Dar vienas patarimas – įtrauk šeimą. Jei gyveni ne vienas, visi turi būti komandoje. Nebūtinai visi turi būti vienodai entuziastingi, bet bent jau turi suprasti ir palaikyti. Aš su šeima padariau tokį susitarimą: kiekvienas pasirenka vieną ekologišką įprotį, kurį tikrai laikysis. Mažiau spaudimo, daugiau rezultatų.
Ir paskutinis dalykas – šnekėk apie tai. Ne pamokslaujančiai, ne iš aukšto, bet tiesiog dalijantis. Kai draugai klausia, kodėl nešiojuosi tuos keistus maišelius, papasakoju. Kartais jie nusijuokia, kartais susidomėję paklausia daugiau. Ir štai jau dar vienas žmogus pradeda galvoti apie savo įpročius.
Ekologiška kasdienybė – tai ne apie tobulumą, tai apie kryptį. Kiekvienas mažas žingsnis svarbus. Kiekvienas plastikinis maišelis, kurio nenaudojai, kiekvienas produktas, kurio neišmetei, kiekvienas daiktas, kurį sutaisyei vietoj naujo pirkimo – visa tai skaičiuojasi. Ne tik planetai, bet ir tavo piniginei, ir tavo gyvenimo kokybei. Nes, tiesą sakant, gyvenimas su mažiau daiktų, mažiau šiukšlių ir daugiau sąmoningumo yra tiesiog geresnis gyvenimas.