Nors daugelis kasdien praeina pro laiptinės skelbimų lentą, kur kabo bendrijos dokumentai, retas iš tikrųjų žino, kaip veikia visas mechanizmas. Kas turi teisę balsuoti, kas gali pasiūlyti kandidatą, kada pirmininką galima atšaukti? Dauguma tik linkteli galvą, kai išgirsta apie balsavimus ar sąmatas, o realiai viskas būna palikta „kaip visada“.
Bet štai kur esmė – tokio abejingumo pasekmes dažnai pajunti po kelių metų. Kai sąskaitos išauga, o niekas negali atsakyti, kodėl. Kai pirmininkas pasirašo sutartis, o gyventojai sužino jau po fakto. Kai nori kažką pakeisti – bet jau vėlu.
Kaip išrenkamas bendrijos pirmininkas?
Oficialiai viskas atrodo aiškiai – šaukiamas visuotinis gyventojų susirinkimas, renkamas balsų dauguma, išrenkamas tas, kuris surenka daugiau nei pusę visų butų savininkų balsų. Tik problema ta, kad realybėje dažnai neateina net trečdalis.
Tada prasideda „balsavimai raštu“, vaikščiojimas per duris, spaudimas ir įkalbinėjimai. Tokiu būdu kai kur pirmininkais tampa žmonės, kurie sugebėjo surinkti daugiausia parašų – o ne pasitikėjimo. Kartais gyventojai net nežino, kas realiai kandidatuoja.
Skamba ne kaip demokratija, o kaip tylus formalumas.
Kur dingsta kontrolė?
Dalis gyventojų galvoja, kad kai jau išrenkamas pirmininkas – jis viską sprendžia pats. Ir iš dalies tai tiesa. Nors viskam reikalingas bendras sutikimas, kasdienius sprendimus jis daro vienas. Pasirinkti meistrą, nupirkti paslaugą, pateikti dokumentus – visa tai ant jo pečių.
Tik klausimas – kas žiūri, kaip tai daroma?
Kai kurie bendrijos pirmininkai sąžiningai skelbia visas sąmatas, kviečia valdybos posėdžius, konsultuojasi. Kiti – tiesiog padaro, nes „taip greičiau“. Ir kai kas nors paklausia: „Kur kvitai?“, būna per vėlu.
Tiesa ta, kad kontrolė egzistuoja tik ten, kur patys gyventojai domisi. Kur nepraleidžia susirinkimų, kur dalyvauja, kur tikrina.
Kai niekas nežino – viskas įmanoma
Yra bendrijų, kur pirmininkas nesikeičia dešimtmečiais. Jis perrašinėja sutartis, pasirašo su pažįstamais rangovais, keičia valymo įmones, daro remontus. Ir niekas nesikiša, nes… „jis viską žino“. Tik kai prireikia lėšų rimtesniam remontui ar susiduriama su skolomis, tada prasideda – kas čia leido, kodėl taip brangu, kas per firma?
Tada paaiškėja, kad kontrolės nebuvo. Nes niekas nesidomėjo, kaip dirba bendrijos pirmininkai, ką jie daro už uždarų durų ir kokios sutartys pasirašytos visų vardu.
Paprasta taisyklė: kas nesidomi – tampa klientu
Gyventojai dažnai jaučiasi kaip paslaugos gavėjai. Jie moka mokesčius, tikisi rezultato. Bet bendrija – tai ne įmonė. Tai bendras reikalas. Ir jeigu leidžiame viską spręsti vienam žmogui – reikia bent kartą per metus paklausti: ką padarė? Ką planuoja? Kodėl pasirinko vieną, o ne kitą?
Bendrijos pirmininkai nėra valdžia – jie tik atstovai. Bet kai jų niekas neklausia, kadaise duotas pasitikėjimas gali virsti neveiksnumu. Nuo to momento, kai nusisuki nuo bendrų reikalų, tampi tik žiūrovu. O tavo būstas – scena, kurioje kažkas kitas rašo scenarijų.