Tai vienas paprasčiausių produktų, kokį galima įsivaizduoti – supresuota ir iškaitinta organinė medžiaga. Tačiau už šio paprastumo slypi gamybos procesas, kuriame susitinka tropinė žemdirbystė, pirolizės chemija ir precizinė inžinerija.
Kas mėnesį iš Indonezijos uostų išplaukia tūkstančiai tonų smulkių, geometriškai tobulų kubelių. Jie keliauja į Artimuosius Rytus, Europą, Šiaurės Ameriką. Galutiniai vartotojai retai susimąsto, iš ko jie pagaminti ir kokį kelią nuėjo, kol pasiekė juos. O tas kelias – netikėtai ilgas ir sudėtingas.
Viskas prasideda nuo kokoso
Didžioji dalis kokybiškų kaljano anglių gaminama iš vienos žaliavos – kokosų riešutų kevalų. Tai nėra atsitiktinumas. Kokoso kevalas turi savybių rinkinį, kurio sunku rasti kitose medžiagose: aukštą anglies kiekį (apie 75 % sausosios masės), tolygią porų struktūrą ir minimalų pelenų likutį po degimo.
Indonezija – ir konkrečiai Sumatros bei Kalimantano salos – yra pasaulinis šios industrijos centras. Priežastis paprasta: šalis yra didžiausia kokosų augintoja pasaulyje, o kevalai ilgą laiką buvo laikomi žemės ūkio atlieka. Angliakepystė pavertė šią atlieką eksporto preke.
Vietiniai ūkininkai surenka kevalus po kopros (kokoso minkštimo) perdirbimo ir pristato juos į karbonizacijos cechus – dažniausiai nedidelius šeimyninius verslus, kuriuose dirba nuo penkių iki dvidešimties žmonių.
Karbonizacija: ugnis be liepsnos
Pirmasis gamybos etapas – karbonizacija – yra iš esmės kontroliuojama pirolizė. Kokoso kevalai pakraunami į hermetiškas cilindro formos krosnis, vadinamas retortomis. Krosnies viduje temperatūra pakeliama iki 500–600 °C, tačiau deguonies tiekimas ribojamas iki minimumo.
Be deguonies medžiaga negali degti tradicine prasme. Vietoj to vyksta terminis skilimas: lakieji junginiai – vanduo, dervos, acto rūgštis – išgaruoja, o lieka beveik gryna anglies struktūra. Procesas trunka nuo 4 iki 8 valandų, priklausomai nuo krosnies tipo ir žaliavos drėgnumo.
Tai, kas išeina iš retortos, jau nėra kokoso kevalas. Tai – lengva, trapi, visiškai juoda medžiaga, praradusi apie 70 % pradinės masės. Angliakepiai šį tarpinį produktą vadina tiesiog char – anglies žaliava.
Nuo žaliavos iki kubelio
Antras etapas – formavimas – reikalauja pramoninės precizijos. Char sumalamas į smulkią miltų konsistencijos masę. Tada sumaišomas su natūraliu rišikliu – dažniausiai tapijokos krakmolu arba kukurūzų dekstrine. Proporcija kritinė: per daug rišiklio – anglis degs netolygiai ir paliks daug pelenų; per mažai – kubelis subyrės dar prieš pakliūdamas į pakuotę.
Masė tiekiama į hidraulinius presus, kurie ją suspaudžia slėgiu nuo 100 iki 300 barų – tai panašu į slėgį, kokį patiria metalas automobilių pramonės štampavimo procese. Būtent dėl šio slėgio kubeliai įgyja savo charakteringą tankumą ir vienodą formą: 25×25×25 mm arba 26×26×26 mm – du populiariausi standartai rinkoje.
Po presavimo kubeliai dar drėgni ir trapūs. Jie keliauja į džiovinimo kamerą, kur praleidžia nuo 24 iki 72 valandų kontroliuojamoje temperatūroje (apie 70–90 °C), kol drėgmės kiekis nukrinta žemiau 5 %.
Kokybės kontrolė: ką sako laboratorija
Rimti gamintojai kiekvieną partiją testuoja pagal kelis parametrus. Pelenų likutis – vienas svarbiausių: kokybiškas produktas palieka ne daugiau kaip 3–5 % pelenų nuo pradinės masės. Palyginimui, medienos pagrindu pagamintos anglys dažnai palieka 15–25 % pelenų.
Kitas rodiklis – degimo trukmė. Standartinis 25 mm kubelis turėtų tolygiai kaisti nuo 60 iki 90 minučių. Tai pasiekiama būtent dėl kokoso kevalo porų struktūros – ji leidžia orui cirkuliuoti pakankamai lėtai, kad degimas būtų stabilus ir ilgalaikis.
Trečias parametras – kvapo neutralumas. Gerai sukarbonizuota anglis neturėtų turėti jokio pašalinio kvapo. Jei jaučiamas kartus ar cheminis aromatas – tai signalas, kad karbonizacija buvo nepilna arba naudotas sintetinis rišiklis.
Būtent šie kokybės skirtumai lemia, kodėl skirtingi angliukai kaljanui gali kainuoti nuo kelių iki keliolikos eurų už kilogramą – ir kodėl patyrę vartotojai atidžiai renkasi gamintoją.
Alternatyvos kokosui
Nors kokoso kevalas dominuoja rinkoje, egzistuoja ir alternatyvių žaliavų. Japonijoje aukštos klasės anglys Binchotan gaminamos iš ąžuolo medienos, naudojant panašų karbonizacijos principą, tačiau dar aukštesnėje temperatūroje – iki 1000 °C. Šios anglys pasižymi ypač švariu degimu, tačiau jų kaina kelis kartus viršija kokoso produktus.
Bambuko anglys populiarios Pietryčių Azijoje – jose mažiau pelenų nei medienos anglyse, tačiau degimo trukmė trumpesnė nei kokoso. Citrusinių medžių medienos anglys naudojamos kai kuriuose Artimųjų Rytų regionuose, kur kokosai neauga – jos suteikia specifinį subtilų aromatą, kuris vertinamas tradicinėse kultūrose.
Egzistuoja ir visiškai sintetiniai greitai užsidegantys variantai, padengtys degikliu. Patogūs, tačiau degiklio cheminiai junginiai lemia prastesnę patirtį ir potencialiai didesnį kenksmingų medžiagų kiekį – todėl daugelis specialistų jų nerekomenduoja.
Tvari industrija ar problema?
Paskutinis aspektas, vertas dėmesio, – aplinkosauginis. Kokoso anglių pramonė dažnai pristatoma kaip atsakingo atliekų perdirbimo pavyzdys: kevalai, kurie anksčiau supūdavo sąvartynuose, dabar virsta eksporto preke.
Tačiau realybė sudėtingesnė. Aplinkosaugininkai atkreipia dėmesį, kad mažuose karbonizacijos cechuose dūmų filtravimas dažnai minimalus, o lakieji junginiai, besiskiriantys pirolizės metu, prisideda prie vietinės oro taršos. Be to, auganti paklausa kai kuriuose regionuose skatina intensyvesnį kokosų ūkininkavimą, o tai kelia klausimų dėl žemės naudojimo.
Pažangesnės gamyklos investuoja į uždaro ciklo krosnis, kuriose pirolizės dujos surenkamos ir naudojamos kaip kuras pačiam procesui – taip sumažinant ir emisiją, ir energijos sąnaudas. Tačiau tokios technologijos reikalauja investicijų, kurios ne visiems gamintojams prieinamos.
Kaip ir daugelyje industrijų, atsakymas nėra nespalvotas – jis priklauso nuo konkretaus gamintojo praktikų, reguliavimo aplinkos ir vartotojo pasirinkimų.