Kai paklausiu savo močiutės, kur ji laikė santaupas sovietmečiu, atsakymas visada tas pats: auksiniai auskarai, grandinėlės, žiedai. Ne todėl, kad būtų buvusi turtinga – tiesiog suprato tai, ką dabartinė karta pradeda suvokti iš naujo. Popieriniai pinigai ateina ir išeina, o metalas lieka.
Šiandien, kai aukso kaina muša rekordą po rekordinio, vis daugiau žmonių grįžta prie šios senos išminties. Tik dabar tai daro kitaip nei mūsų seneliai.
Kas pasikeitė per pastaruosius metus
Jei prieš penkerius metus būtum investavęs į auksą, šiandien turėtum beveik dvigubai daugiau nei pradžioje. Trojos uncija, kuri 2020-aisiais kainavo apie 1800 dolerių, dabar siekia virš 3700. Tokie skaičiai priverčia net didžiausius skeptikus susimąstyti.
Tačiau įdomiausia ne pati kaina, o tai, kas už jos slypi. Pasaulio centriniai bankai per pastaruosius dvejus metus supirko daugiau aukso nei bet kada anksčiau. Lenkija, Kinija, Indija, Kazachstanas – visos šios šalys agresyviai pildo savo aukso rezervus. Jie mato kažką, ko galbūt dar nemato eilinis žmogus.
Trys scenarijai, kurių bijo finansų pasaulis
Pirmasis – prekybos karai. JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos įvesti tarifai jau sukėlė grandininę reakciją pasaulio rinkose. Kai didžiosios ekonomikos pradeda statyti sienas, tarptautinė prekyba traukiasi, o kartu su ja – ir pasitikėjimas tradicinėmis valiutomis.
Antrasis – geopolitiniai konfliktai. Ukraina, Artimieji Rytai, įtampa tarp Kinijos ir Vakarų – visa tai nėra tik naujienų antraštės. Tai realūs veiksniai, kurie keičia tai, kaip institucijos ir vyriausybės mąsto apie savo rezervus. Kai matai, kad vienos šalies užsienyje laikomi aktyvai gali būti įšaldyti per kelias valandas, pradedi kitaip vertinti fizinio turto privalumus.
Trečiasis – valiutų nuvertėjimas. Centriniai bankai visame pasaulyje per pastaruosius metus išspausdino precedento neturinčius kiekius pinigų. Teoriškai tai turėjo padėti ekonomikoms atsigauti, praktiškai – tai reiškia, kad kiekvienas doleris, euras ar litas tavo kišenėje šiandien perka mažiau nei pernai.
Kodėl luitai, o ne papuošalai
Mūsų seneliai kaupė auksą kaip papuošalus – tai buvo praktiška, nes juos galėjai nešioti ir jie neatrodė kaip investicija. Tačiau šiandien situacija kitokia.
Juvelyrinių dirbinių kainoje didžiulę dalį sudaro darbo ir dizaino vertė. Kai ateina laikas parduoti, gauni tik metalo vertę – o tai gali būti vos 50-60 procentų to, ką sumokėjai. Ne pats geriausias sandoris.
Aukso luitai veikia kitaip. Jų kaina tiesiogiai susieta su biržos kotiruotėmis, o marža tarp pirkimo ir pardavimo kainų paprastai siekia vos kelis procentus. Be to, 999,9 prabos investicinis auksas Europos Sąjungoje neapmokestinamas PVM – tai dar vienas svarbus skirtumas nuo papuošalų.
Populiariausi tarp investuotojų yra Šveicarijos gamintojo Valcambi produktai. Jų privalumas – tarptautinis pripažinimas. Tokį luitą galima parduoti praktiškai bet kuriame pasaulio didmiestyje, nes jį atpažįsta ir priima visi rimti rinkos dalyviai.
Psichologinis aspektas, apie kurį niekas nekalba
Yra kažkas giliai žmogiško troškime turėti fizinį turtą. Skaitmeniniai skaičiai banko sąskaitoje – tai abstrakcija. Akcijų portfelis – dar didesnė abstrakcija. O aukso luitas stalčiuje – tai realybė, kurią gali paliesti.
Ši psichologinė dimensija nėra iracionali. Per 2008-ųjų finansų krizę daug žmonių prarado santaupas, kurios egzistavo tik kaip įrašai kompiuteriuose. Per pandemijos pradžią matėme, kaip greitai gali sustoti įprastas gyvenimas. Tokiomis akimirkomis fizinis turtas įgauna kitokią prasmę.
Tai nereiškia, kad reikia parduoti viską ir supirkti auksą. Tai reiškia, kad turėti dalį turto tokia forma, kuri nepriklauso nuo elektros tinklo, interneto ryšio ar banko darbo valandų, yra racionalu.
Praktinė aritmetika
Paimkime konkretų pavyzdį. Vieno gramo aukso luitas šiandien kainuoja apie 115-120 eurų, priklausomai nuo pardavėjo. Tai maždaug tiek, kiek kainuoja vidutinė vakarienė dviem prabangiame restorane.
Šimto gramų luitas – apie 11000-12000 eurų. Tai jau rimtesnis įsipareigojimas, bet kartu ir efektyvesnis – marža procentais mažesnė nei perkant mažus luitus.
Svarbu suprasti, kad auksas nėra instrumentas greitam praturtėjimui. Tai ilgalaikė apsauga, turto išsaugojimo priemonė. Tie, kas perka auksą tikėdamiesi per metus uždirbti 50 procentų, paprastai nusivilia. Tie, kas perka galvodami apie dešimtmečius – paprastai būna patenkinti.
Ką daro turtingi žmonės
Įdomu stebėti, kaip elgiasi tie, kurie turi daugiausia. Didelių šeimų turtų valdytojai, vadinamieji family offices, pastaraisiais metais stabiliai didino aukso dalį savo portfeliuose. Ne todėl, kad tikėtųsi greito pelno – jie turi pakankamai kitų instrumentų tam. O todėl, kad supranta diversifikacijos vertę.
Klasikinė rekomendacija – turėti 5-10 procentų portfelio tauriuosiuose metaluose. Tai pakankamai, kad pajustum naudą, kai kitos turto klasės krenta, bet ne tiek daug, kad praleistum augimą, kai rinkos kyla.
Centriniai bankai, beje, elgiasi panašiai. Jie nelaiko viso turto aukse – tai būtų neprotinga. Bet jie būtinai turi dalį. Ir ta dalis pastaraisiais metais auga.
Techninis klausimas – kur laikyti
Smulkius kiekius – iki kelių šimtų gramų – daugelis laiko namuose. Geras seifas, įmontuotas į sieną ar grindis, kainuoja kelis šimtus eurų ir suteikia pakankamą apsaugą nuo atsitiktinių vagysčių.
Didesniems kiekiams verta pagalvoti apie banko seifo nuomą arba specializuotas saugyklas. Metinė seifo nuoma paprastai siekia 100-300 eurų, priklausomai nuo dydžio ir banko. Kai turto vertė siekia dešimtis tūkstančių, tai nedidelė kaina už ramybę.
Kai kurios įmonės siūlo saugojimo paslaugas – tu perki auksą, bet jis fiziškai lieka jų saugykloje. Tai patogu, nors prarandi dalį to „apčiuopiamumo jausmo”, apie kurį kalbėjome anksčiau.
Galutinė mintis
Mano močiutė niekada neskaitė finansų analitikų ataskaitų ir nežinojo, kas yra portfelio diversifikacija. Bet ji instinktyviai suprato tai, ką šiandien patvirtina sudėtingi ekonominiai modeliai – kai viskas aplink nestabilu, fizinis turtas su tūkstantmečių istorija yra patikimesnis nei pažadai ant popieriaus.
Galbūt laikas prisiminti tai, ką žinojo mūsų seneliai.