Egzaminą išlaikiau iš pirmo karto. Instruktorius sakė, kad esu gabus. Draugai pavydėjo. Tėvai padovanojo seną, bet tvarkingą automobilį.
Gruodžio 23-ąją sėdau vairuoti pas močiutę į Marijampolę. Iki tol mieste viskas atrodė paprasta.
Pirmieji kilometrai – pirmos pamokos
Išvažiavau iš Kauno, kai jau temo. Magistralėje supratau, kad iki šiol vairavau tik dieną. Šviesos, atšvaitai, tolimosios, artimosios – galvoje viskas susimaišė. Kada perjungti? Ar aš akinu kitus? Ar jie mane?
Po dvidešimties kilometrų pradėjo snigti. Ne tas gražus kalėdinis sniegas iš filmų – šlapdriba, kuri akimirksniu paverčia priekinį stiklą nematoma siena. Valytuvai dirbo maksimaliu greičiu, bet vos spėjo.
Laikiau vairą taip stipriai, kad rankos pradėjo tirpti.
Tas posūkis
Prieš Marijampolę yra vienas posūkis. Vasarą tikriausiai net nepastebėčiau. Bet tą vakarą jis buvo padengtas plonu ledo sluoksniu.
Jaučiau, kaip galinė automobilio dalis pradeda slysti. Instinktyviai spaudžiau stabdį – tiksliai taip, kaip NEREIKIA daryti. Automobilis pasuko dar labiau.
Nežinau, kaip sustojau griovio pakraštyje. Tiesiog sustojau. Sėdėjau ir klausiausi savo širdies plakimo.
Močiutė sulaukė manęs valanda vėliau nei planavau. Neatsakinėjau į jos klausimus, kodėl taip vėlai.
Ko mane išmokė ta kelionė
Vairavimo mokykla išmokė taisyklių, ženklų, procedūrų. Išmokė, kaip išlaikyti egzaminą. Bet gyvenimas kelyje – visai kas kita.
Niekas nepasakė, kaip jaučiasi vairuoti, kai aplink tamsa ir sniegas. Niekas neparuošė tam lediniui posūkiui. Niekas neperspėjo, kad pasitikėjimas savimi gali būti pavojingesnis nei patirties trūkumas.
Dabar žinau: teisės – tai leidimas mokytis toliau. Ne diplomas, patvirtinantis, kad jau viską moki.
Šventės – blogiausias metas pradėti
Jei ką tik gavote teises ir planuojate pirmą kartą važiuoti per šventes – pagalvokite dar kartą.
Gruodis turi viską, kas sunku naujokui: trumpa diena, blogas oras, intensyvus eismas, pavargę ir skubantys vairuotojai aplinkui. Pridėkite šventinį stresą ir maršrutą, kurio nepažįstate. Receptas nelaimei.
Tai nereiškia, kad reikia bijoti. Bet reikia būti sąžiningam su savimi. Ar tikrai esu pasiruošęs? Ar tikrai turiu važiuoti pats, ar gal šįkart dar galiu paprašyti pagalbos?
Ką daryčiau kitaip
Jei galėčiau grįžti į tą lapkritį, kai gavau teises, daryčiau kelis dalykus kitaip.
Pirma – nevairuočiau tamsoje, kol neįgudu dieną. Skamba elementariai, bet tą gruodį man tai neatėjo į galvą.
Antra – išbandyčiau slidžią dangą kontroliuojamomis sąlygomis. Tuščia aikštelė, lėtas greitis, supratimas, kaip automobilis elgiasi. Ne magistralėje, ne posūkyje, ne tada, kai širdis jau muša gerklėje.
Trečia – nebijočiau pripažinti, kad dar nesu pasiruošęs. Geriau atvykti pas močiutę autobusu nei neatvykti visai.
Dabar
Praėjo keleri metai. Vairuoju kasdien, ir žiemą, ir vasarą, ir naktį. Tas posūkis prieš Marijampolę dabar atrodo paprastas.
Bet kiekvieną gruodį prisimenu tą vakarą. Ir kai matau jauną vairuotoją, įsitempusį, lėtai judantį – nesignaluoju, neapvažiuoju agresyviai. Duodu jam erdvės.
Nes žinau, kaip tai yra – būti naujam kelyje per šventes.