Pirmame kurse bandžiau viską. Rašiau konspektus ranka – nepavykdavo sekti dėstytojo minties ir tuo pačiu užsirašinėti. Fotografavau skaidres – nuotraukos kaupėsi telefone, bet niekada jų neperžiūrėdavau. Bandžiau įrašinėti paskaitų garsą telefonu – kokybė buvo tokia, kad vietoj žodžių girdėjosi tik neaiškus murmesys.
Trečiame semestre draugas paskolino seną diktofoną. Per pirmą sesiją supratau, kad radau savo metodą. Dabar, praėjus metams po diplomo, tas įrenginys vis dar guli mano krepšyje.
Paskaitos: girdėti tai, ko nepastebėjai
Įrašyta paskaita ir paskaita, kurią girdi auditorijoje – du skirtingi dalykai. Sėdint salėje, dalis informacijos praeina pro ausis. Kažkas sutrukdo, mintys nuklysta, dėstytojas pasako svarbų dalyką būtent tą akimirką, kai blaškosi dėmesys.
Diktofonas leidžia grįžti prie tų akimirkų. Ne vieną kartą ruošdamasis egzaminui atrasdavau įrašuose mintis, kurių visiškai neprisiminiau girdėjęs. Kai kurios iš jų būdavo esminės visai temai suprasti.
Svarbus patarimas – nereikia klausyti visko iš naujo. Tai užtruktų amžinybę. Geriau pasižymėti konspekte laiko žymes: „45 min – svarbus pavyzdys apie X”. Tada ruošiantis egzaminui tiesiog persuki į reikiamą vietą.
Seminarai ir diskusijos: kai greitis svarbus
Seminaro dinamika kitokia nei paskaitos. Diskusijos vyksta greitai, argumentai keičiasi, kartais kelios mintys skamba vienu metu. Užsirašinėti fiziškai neįmanoma, o ir nereikia – geriau dalyvauti pokalbyje.
Diktofonas dirba už tave. Po seminaro turi visą diskusiją – galima išskirti geriausius argumentus, atkurti oponento poziciją, pasiruošti atsakymams kitiems užsiėmimams. Tai ypač naudinga tiems, kas ruošia mokslinius darbus ar tezes – citatos ir šaltiniai tiesiogine prasme įrašyti.
Konsultacijos su dėstytojais: nieko neprarasti
Konsultacija dažnai trunka penkiolika minučių, bet informacijos kiekis – kaip per visą paskaitą. Dėstytojas kalba greitai, nes laikas ribotas. Bandyti viską užsirašyti – garantuotas būdas praleisti pusę pasakyto.
Mandagiai paklausus, ar galima įrašyti, dauguma dėstytojų sutinka. Tai net pagerina konsultacijos kokybę – nebereikia nuolat stabdyti ir prašyti pakartoti, pokalbis vyksta natūraliai.
Už auditorijos ribų: kur diktofonas praverčia
Baigęs studijas supratau, kad diktofonas nebūtinas tik studentams. Jo pritaikymas išsiplėtė į sritis, apie kurias anksčiau nebūčiau pagalvojęs.
Darbo susitikimai. Ta pati situacija kaip konsultacijose – daug informacijos, mažai laiko. Užuot bandęs viską sukirpti į užrašus, tiesiog įsijungiu įrašymą ir visiškai susikoncentruoju į pokalbį. Po susitikimo galiu ramiai peržiūrėti, kas buvo sutarta.
Interviu ir pokalbiai. Rašant straipsnius, renkant medžiagą projektams ar tiesiog kalbinant įdomų žmogų – diktofonas užfiksuoja detales, kurias atmintis iškraipo. Citatos lieka tikslios, faktai neprarandami.
Asmeninės idėjos. Geriausios mintys ateina netikėčiausiu metu – vairuojant, bėgiojant, prieš užmiegant. Telefonas ne visada po ranka, o diktofonas su balso aktyvavimo funkcija leidžia tiesiog pasakyti mintį garsiai. Ji niekur nedings.
Kalbų mokymasis. Įsirašyti savo tartį ir palyginti su originalu – vienas efektyviausių būdų tobulinti prononsavimą. Negailestinga, bet veiksminga praktika.
Ko ieškoti renkantis
Per kelerius metus išbandžiau kelis diktofonus ir supratau, kas tikrai svarbu, o kas – tik marketingo triukai.
Mikrofonų jautrumas. Tai svarbiausia. Pigūs įrenginiai gerai įrašo tik tai, kas sakoma tiesiai į juos. Kokybiškesni sugeba fiksuoti balsą per kelis metrus – būtent to reikia auditorijoje ar susitikimų salėje.
Baterijos laikas. Paskaita trunka pusantros valandos, bet diena universitete – visą dieną. Diktofonas, kurį reikia krauti kas kelias valandas, greitai tampa našta.
Failų perkėlimo paprastumas. Kai kurie įrenginiai reikalauja specialios programinės įrangos, kiti tiesiog atpažįstami kaip USB atmintinė. Antrasis variantas taupo nervus.
Kompaktiškumas. Diktofonas, kuris visada su savimi, naudingesnis už prabangų įrenginį, paliktą namie, nes „per didelis nešiotis”.
Etikos klausimas
Svarbu paminėti: įrašinėti pokalbius be kito asmens žinios Lietuvoje ribojama įstatymų. Studijų kontekste tai retai problema – dauguma dėstytojų neprieštarauja, jei paprašoma leidimo. Tačiau privačiuose pokalbiuose ar darbo aplinkoje visada verta iš anksto informuoti.
Skaidrumas ne tik apsaugo teisiškai, bet ir kuria pasitikėjimą. Žmonės dažniausiai sutinka būti įrašomi, kai aiškiai paaiškini tikslą.
Diktofonas nepadarys protingesnio ir neišmokys vietoj tavęs. Bet jis leidžia efektyviau panaudoti laiką, kurį vis tiek skirti informacijos priėmimui. Tai įrankis, kurio vertę supranti tik pradėjęs naudoti – ir tada stebiesi, kaip anksčiau išvis išsivertei be jo.