Penki ryto, lapkričio tamsa. Kažkur miške loja šuo. Prie laužo renkasi vyrai su kavos puodeliais ir šautuvais ant peties.
Šis ritualas Lietuvoje kartojasi tūkstančius metų. Pasikeitė ginklai, transportas, net patys žvėrys – bet kažkas liko tas pats. Rytas prieš medžioklę turi savo magiją, kurios nepaaiškina jokia logika.
Vytautas medžioja keturiasdešimt metų. Pradėjo su tėvu, tęsia su sūnumi. Trijų kartų istorija viename būrelyje.
„Žmonės, kurie niekada nemedžiojo, galvoja, kad čia apie žudymą”, – sako jis, žiūrėdamas į ugnį. „Iš tiesų – apie visai ką kitą.”
Skaičiai, kurie paaiškina tikslą
Lietuvoje medžiotojų – apie 35 tūkstančiai. Medžioklės plotai – 6 milijonai hektarų. Kasmet sumedžiojama apie 60–70 tūkstančių šernų, 20 tūkstančių stirnų, tūkstančiai briedžių.
Šie skaičiai atrodo dideli, kol nesupranti konteksto.
Be medžioklės šernų populiacija per metus išaugtų 30–40 procentų. Tai reikštų sunaikintus ūkininkų pasėlius, daugiau avarijų keliuose, ligų plitimą. Afrikinis kiaulių maras – tik vienas pavyzdys, kiek problemų gali sukelti nekontroliuojama populiacija.
„Gamtoje nebėra natūralių plėšrūnų”, – aiškina Vytautas. „Vilkai grįžo, bet jų per mažai. Kažkas turi reguliuoti – arba mes, arba niekas.”
Medžioklė – ne pramoga, o ekosistemos valdymo įrankis. Bent jau taip teigia oficiali pozicija.
Etikos klausimas, kurio neišvengia niekas
Bet ar valdymo tikslas pateisina priemonę?
Vytautas šį klausimą girdi nuolat – iš žurnalistų, iš pažįstamų, kartais iš savęs paties.
„Nemėgstu žudyti”, – sako tiesiai. „Nė vienas normalus medžiotojas nemėgsta. Bet suprantu, kad tai būtina. Ir geriau tai daro žmogus, kuris gerbia gyvūną, nei kažkas, kuriam nerūpi.”
Kiti būrelio nariai turi savų atsakymų. Vienas sako: „Mėsą valgai? Supermarketo kiauliena irgi ne savaime atsirado. Medžioklė bent suteikia gyvūnui laisvę iki paskutinės akimirkos.”
Kitas filosofuoja giliau: „Žmogus kaip rūšis evoliucionavo medžiodamas. Tai mūsų dalis, įrašyta genuose. Paneigti – paneigti save.”
Šie pokalbiai vyksta prie laužų, po medžioklės, kai adrenalinas nuslūgsta ir lieka tik mintys.
Įranga, kuri keičia galimybes
Medžiotojo arsenalą sudaro ne tik ginklas. Medžioklės reikmenys – tai sistema: optika, drabužiai, ryšio priemonės, navigacija.
Vytautas rodo savo ekipuotę. Termovizorinis žiūronas – mato šilumą tamsoje. GPS antkakliai šunims – žino, kur kiekvienas bėga. Radijo stotys – koordinuoja grupę.
„Mano tėvas medžiojo su dviem daiktais – šautuvu ir peiliu”, – prisimena. „Dabar turiu įrangos už kelis tūkstančius. Bet ir medžioklė kitokia.”
Technologijos kelia klausimų. Termovizoriai – ar nesuteikia per didelio pranašumo? Ar žvėris dar turi šansų?
„Geresnis klausimas – ar noriu sužeisto gyvūno, kuris kenčia mišką?”, – atsako Vytautas. „Termovizoriuos leidžia tiksliau šauti. Mažiau sužeistų, mažiau kančios.”
Bendruomenė, kuri traukia labiau nei medžioklė
Paklausk medžiotojo – kodėl? Atsakymas retai būna „dėl mėsos” ar „dėl trofėjaus”.
Dažniausiai – „dėl kompanijos”.
Medžioklė – vienas nedaugelio likusių ritualų, kur vyrai leidžia laiką gamtoje, be telefonų, be darbo, be kasdienybės. Laukimas bokštelyje – meditacija. Žygis per mišką – kūno ir proto pratybos. Vakaras prie laužo – bendruomenė.
„Mieste esu direktorius”, – sako vienas būrelio narys. „Čia – tiesiog Petras. Niekam neįdomu, kiek uždirbu. Įdomu, ar moku šaudyti.”
Lygiateisiškumas miške – tai, ko trūksta kitur. Medžioklėje svarbūs kitokie dalykai: patirtis, kantrybė, pagarba.
Nauja karta, nauji iššūkiai
Jaunų medžiotojų mažėja. Vidutinis amžius būreliuose kyla kasmet.
Priežastys aiškios. Urbanizacija – vis mažiau vaikų užauga šalia gamtos. Stigma – dalis visuomenės medžioklę smerkia. Kaštai – ginklas, licencija, įranga, mokesčiai – visa tai kainuoja.
Bet yra ir priešinga tendencija. Dalis miesto žmonių, pavargusių nuo ekranų, atranda medžioklę iš naujo.
„Atėjo vyrukas, trisdešimt penkerių, IT specialistas”, – pasakoja Vytautas. „Sakė – noriu bent kartais gyventi realiai, ne virtualiai. Po metų – vienas aktyviausių.”
Kas laukia ateityje
Europoje medžioklės ribojimas – auganti tendencija. Draudimai, apribojimai, viešas spaudimas.
Lietuvoje – kol kas stabilu. Tradicijos stiprios, ūkininkų lobis stiprus, politinė valia keisti – silpna.
„Bet diskusija vyksta”, – pripažįsta Vytautas. „Mūsų atsakomybė – rodyti, kad tai daroma etiškai, atsakingai, reikalingai. Jei to neparodysim – prarasim teisę.”
Laužas pamažu gęsta. Rytas pilkėja. Kažkur miške – stirna, kuri dar nežino, kad yra stebima.
O medžiotojas bokštelyje galvoja: gal šiandien, gal rytoj, gal niekada. Ir keisčiausia – rezultatas svarbu mažiau, nei atrodo iš šalies.
Svarbu yra būti čia. Tarp medžių, tarp draugų, tarp tradicijos ir dabarties.