Laidotuvės baigėsi. Svečiai išvažiavo. Indai sudėti, gėlės nuvyto, telefonas nutilo. Ir staiga – tyla. Tuščia vieta prie stalo, tuščia pusė lovos, tuščias kabliukas, ant kurio kabėdavo jo švarkas.
Kas dabar?
Pirmos dienos: šokas ir automatizmas
Pirmos dienos po laidotuvių dažnai būna keistai lengvos. Ne todėl, kad neskaudėtų – todėl, kad psichika dar neįsileido tikrovės.
Žmogus veikia autopilotu. Atsiliepia į skambučius, tvarko dokumentus, priima lankytojus. Jaučiasi lyg stebėtų save iš šalies.
Tai normalu. Šokas – organizmo apsauginis mechanizmas. Jis neleidžia visam skausmui užgriūti iš karto.
Šiuo laikotarpiu svarbu: valgyti, net jei nenorite. Miegoti, net jei negalite. Gerti vandenį. Būti ne vienam, jei įmanoma.
Nieko daugiau nereikia. Tik išgyventi kiekvieną dieną.
Pirma savaitė: biurokratijos košmaras
Gedulas neatleidžia nuo popierių.
Per pirmą savaitę reikia: pranešti darbdaviui (jei mirusysis dirbo), bankams, draudimams, komunalinėms įmonėms, Sodrai. Nutraukti sutartis, keisti sąskaitų turėtojus, perrašyti dokumentus.
Kiekviena įstaiga – atskira istorija, atskira eilė, atskiras dokumentų paketas. Ir kiekvienoje reikia aiškinti: taip, jis mirė. Taip, esu artimasis. Taip, turiu mirties liudijimą.
Patarimas: jei įmanoma, paveskite šį darbą kam nors kitam. Draugui, giminaičiui, advokatui. Biurokratija gedėti nepadeda – tik eikvoja jėgas.
Jei darote patys – nebandykite visko per dieną. Po vieną įstaigą, po vieną skambutį. Užteks.
Pirmas mėnuo: kai ateina tikrasis skausmas
Šokas atslūgsta. Ir tada prasideda.
Skausmas ateina bangomis. Ryte dar nieko, o vakare – neįmanoma kvėpuoti. Arba atvirkščiai. Arba atrodo, kad viskas praėjo, ir staiga – kažkas pasako jo vardą, ir griūni.
Pirmas mėnuo dažnai sunkiausias. Laidotuvių „adrenalinas” išseko, aplinkiniai grįžo į savo gyvenimus, o tu – vis dar čia, su tuščia kėde.
Ką daryti:
- Leisti sau verkti. Kiek reikia, kur reikia. Verkimas nėra silpnybė.
- Nesiverčiant grįžti į „normalų” gyvenimą. Nėra normalaus. Yra naujas.
- Neatsisakyti pagalbos. Jei kas siūlo atvežti maisto – priimti.
Ko nedaryti:
- Priimti didelių sprendimų. Ne laikas parduoti butą, išmesti daiktus, keisti darbą.
- Malšinti skausmo alkoholiu ar vaistais be recepto.
- Lyginti savo gedulą su kitų. Visi gedime skirtingai.
Antras-trečias mėnuo: naujos rutinos pradžia
Kažkur tarp antro ir trečio mėnesio atsiranda nauji įpročiai.
Rytai, kurie prasideda be jo kavos puodelio. Savaitgaliai, kurie atrodo kitaip. Vakarai, kurie baigiasi anksčiau, nes nebėra kam pasakyti „labanakt”.
Tai skausminga – kiekviena nauja rutina primena, kad senoji nebegrįš. Bet tai ir gijimas. Gyvenimas persiformuoja aplink tuštumą.
Šiuo laikotarpiu dažnai grįžtama į darbą. Vieni nori kuo greičiau – darbas blaško. Kiti negali – koncentracija nulinė.
Abu variantai normalūs. Jei darbdavys spaudžia grįžti per anksti – galima prašyti nedarbingumo dėl emocinės būsenos. Gydytojai supranta.
Šeši mėnesiai: kai aplinkiniai pamiršta
Po pusmečio pasaulis mano, kad jau turėtumėte būti „atsigavęs”.
Žmonės nustoja klausti, kaip jaučiatės. Nustoja siūlyti pagalbą. Grįžta prie savo reikalų. O jūs vis dar gedate – tik dabar vienišiau.
Tai vienas sunkiausių gedulo etapų. Skausmas niekur nedingo, bet socialinis palaikymas – taip.
Ką daryti:
- Ieškoti žmonių, kurie supranta. Gedulo palaikymo grupės – Lietuvoje jų yra. Žmonės, patyrę panašią netektį – geriausi palaikytojai.
- Kalbėti atvirai: „Man vis dar sunku. Vis dar ilgiuosi.” Tikri draugai išgirs.
- Jei gedulas neatleidžia, jei kasdienybė neįmanoma – psichologas ar psichoterapeutas. Tai ne prabanga, o būtinybė.
Pirmosios metinės: uždara žaizda, atviras randas
Pirmos mirties metinės – ypatinga data.
Kai kurie ją pažymi: lanko kapą, surengia minėjimą, peržiūri nuotraukas. Kiti stengiasi ją praleisti nepastebėtą – per skausminga.
Nėra teisingo būdo. Yra tik jūsų būdas.
Po metų gedulas paprastai pakeičia formą. Nebe toks aštrus, nebe toks visaapimantis. Bet niekur nedingsta. Lieka kaip randas – gyja, bet išlieka.
Ir tai gerai. Randas reiškia, kad mylėjote. Skausmo dydis – meilės atspindys.
Daiktai: ką daryti su tuo, kas liko
Jo drabužiai spintoje. Jos puodeliai virtuvėje. Knygos, papuošalai, laiškai.
Nėra taisyklės, kada tvarkyti. Kai kurie daro iš karto – nes neiškęstų kasdien matyti. Kiti – po metų ar daugiau.
Patarimai:
- Neskubėkite. Jei nesate pasiruošę – palikite.
- Nepriimkite sprendimų dėl spaudimo. Jei kas sako „jau laikas išmesti” – tai jų nuomonė, ne jūsų pareiga.
- Palikite ką nors sau. Vieną daiktą, kuris primena. Laikrodį, skarelę, užrašų knygelę.
- Atiduokite prasmingai. Artimieji, labdara, atminimo daiktai draugams. Geriau nei šiukšliadėžė.
Šventės: tuščia vieta prie stalo
Kalėdos, Velykos, gimtadieniai – skaudžiausi taškai kalendoriuje.
Šeimos tradicijos, kuriose jo nebus. Vietos prie stalo, kurią kažkas kitas užims arba kuri liks tuščia.
Strategijos:
- Pakeisti tradiciją. Jei per skausminga daryti kaip visada – darykite kitaip. Kita vieta, kitas formatas, kiti žmonės.
- Įtraukti prisiminimą. Uždegti žvakę, pasakyti tostą, pasidėti nuotrauką. Pripažinti, kad jo trūksta.
- Leisti sau praleisti. Jei šiemet negalite – nebūtina. Šventės grįš kitais metais.
Kai gedulas nesibaigs
Daugumai gedulas švelnėja su laiku. Bet ne visiems.
Komplikuotas gedulas – būklė, kai skausmas neatslūgsta, kai neįmanoma funkcionuoti, kai mintys apie mirusįjį užgožia viską net po metų ar dvejų.
Tai nėra silpnybė ar nesėkmė. Tai būklė, kuriai reikia profesionalios pagalbos.
Signalai kreiptis:
- Negalite dirbti, mokytis, rūpintis savimi
- Nuolatinės mintys apie mirtį ar savižudybę
- Izoliacija, atsisakymas bet kokio kontakto
- Alkoholio ar narkotikų vartojimas skausmui malšinti
Lietuvoje veikia krizių linijos, psichologinės tarnybos, palaikymo grupės. Pagalba egzistuoja.
Naujas gyvenimas, ne senas be jo
Metai, dveji, penkeri. Gedulas niekada visiškai neišnyksta, bet keičia formą.
Atsiranda dienos, kai nepagalvojate apie mirusįjį. Iš pradžių tai sukelia kaltę – ar jau pamiršau? Bet tai ne pamiršimas. Tai gijimas.
Atsiranda nauji santykiai, nauji pomėgiai, naujos rutinos. Gyvenimas tęsiasi – kitoks, bet gyvenimas.
Mirusiojo vieta niekada nebus užpildyta. Bet gali atsirasti naujų vietų šalia jos.
Praktinės pagalbos vertė
Sunkiausiomis akimirkomis praktinė pagalba – neįkainojama.
Kai kas nors gali perimti reikalus, kurie per sunkūs: dokumentus, skambučius, organizaciją. Tai ne silpnybė – tai išmintis.
Kur kreiptis dėl laidojimo paslaugų – klausimas, į kurį gera turėti atsakymą dar prieš netektį. O jei netektis jau įvyko – patikimi specialistai gali perimti tai, ko jūs dabar negalite.
Laidojimo reikmenys, ceremonija, kapavietė – visa tai gali būti sutvarkyta profesionaliai, kad jums liktų jėgų tam, kas svarbiau. Gedėti. Atsisveikinti. Pradėti gyventi iš naujo.
Tuščia kėdė liks tuščia. Bet gyvenimas aplink ją – tęsis. Kitoks, bet jūsų.