Kai įvyksta eismo įvykis, kurio metu niekas nesusižeidžia fiziškai, dažnas atsidūsta su palengvėjimu – „gerai, kad tik metalo gabalai nukentėjo“. Tačiau psichologija sako ką kita. Net ir nedidelė avarija gali sukelti emocinių, kognityvinių ir net fiziologinių padarinių, kurie dažnai lieka nepastebėti, neįvertinti – ir neišspręsti.
Nelaimė be kraujo – vis tiek trauma
Tyrimai rodo, kad apie 30–40 % žmonių, patekus į net nedidelį autoįvykį, patiria po trauminio streso simptomus, net jei nebuvo jokio tiesioginio fizinio pavojaus. Tai gali pasireikšti nemiga, dirglumu, padidėjusiu nerimu, pasikartojančiais prisiminimais ar net vengimu vėl sėsti prie vairo.
Kognityvinės psichologijos specialistė, psichologė Asta pastebi: „Žmonės dažnai nuvertina savo emocinę reakciją į avariją. Jie sako – „juk nieko rimto nenutiko“, bet vėliau pradeda vengti tam tikrų gatvių, bijo važiuoti vieni, sapnuoja avariją. Tai normalu, tačiau negydomas stresas gali pereiti į lėtinę būseną.“ Svarbu – geras autoservisas, kuris patikrins auto, tad padės nugalėti baimes.
Kaltės jausmas – net jei „nieko blogo nepadarei“
Įdomus, bet dažnas psichologinis reiškinys – kaltės jausmas. Net jei avarija įvyko ne dėl tavo kaltės – gali jausti, kad „galėjai būti atidesnis“, „galėjai sustoti anksčiau“ ar „galėjai numatyti kitų veiksmus“. Šis vidinis konfliktas ypač ryškus tarp vairuotojų, kurie labai vertina kontrolę ir atsakomybę.
Pagal JAV Nacionalinės psichologijos asociacijos (APA) duomenis, apie 25 % vairuotojų po avarijos patiria vadinamąjį „pernelyg atsakingo“ vairuotojo sindromą, kai jie tampa per daug atsargūs, lėti ir praranda pasitikėjimą savo sugebėjimais.
Finansinis stresas = emocinis stresas
Net jei draudimas padengia žalą – pats įvykis reiškia laiką, išlaidas, nepatogumus ir net tam tikrą socialinį gėdos jausmą. Kai kurie žmonės bijo apie įvykį pasakoti artimiesiems ar bendradarbiams, jaučia spaudimą „paaiškinti“, kodėl nesuvaldė situacijos.
Psichologė Asta pažymi: „Finansiniai klausimai dažnai užmaskuoja emocinę traumą. Žmogus nerimauja dėl remonto kainos, automobilio praradimo, bet iš tikrųjų giliai viduje išgyvena nesaugumą ir trapumo jausmą. Svarbu tai įvardyti.“
Net ir maža avarija keičia santykį su automobiliu
Daugelis vairuotojų po avarijos sako, kad nebegali „pasitikėti“ savo automobiliu. Jis tampa lyg priminimu apie įvykį, nebesijaučia „savas“ – ypač jei buvo stipriai apgadintas. Šis emocinis atsiskyrimas dažnai priveda prie sprendimo automobilį parduoti, net jei jis buvo pilnai suremontuotas.
Tyrimas atliktas Jungtinėje Karalystėje parodė, kad apie 42 % vairuotojų po avarijos nusprendžia keisti automobilį – ne dėl techninių priežasčių, o dėl psichologinio diskomforto.
Kaip sau padėti?
Svarbiausia – nesumenkinti savo išgyvenimų. Net jei niekas nesusižeidė – tavo kūnas ir smegenys patyrė šoką. Pripažinti baimę, nerimą, pyktį – tai pirmas žingsnis sveikimo link. Jei simptomai tęsiasi ilgiau nei 2–3 savaites – verta pasikonsultuoti su psichologu ar bent jau pasikalbėti su artimaisiais.
Psichologė Asta sako: „Automobilio avarija, kad ir kokia smulki, išmuša žmogų iš įprasto saugumo jausmo. Reikia laiko grįžti į kelią – tiek tiesiogine, tiek metaforine prasme.“
Mes dažnai susikoncentruojame į tai, ką galima pamatyti – sulamdytus buferius, iššokusius oro pagalves, sąskaitas už remontą. Tačiau nematomi sužeidimai – nerimas, baimė, kaltė – gali būti dar ilgalaikiškesni. Taigi, kalbėti apie psichologinį poveikį po avarijos – ne silpnumo požymis, o sveiko žmogaus reakcija į traumą. Ir tai – kelias atgal į saugų, užtikrintą vairavimą.